LEVREČIŲ VEISLYNAS KOPOS NAMAI

Gimęs iš susižavėjimo levrečių elegancija, pozityvu ir charizmatišku charakteriu

Veislyno naujienos ➜ Apie levretes trumpai: mažiausia iš kurtų

asa6

Vienas dažniausių klausimų, kurių sulaukiame savo pašto dėžutėje, yra prašymas papasakoti apie šią veislę. Todėl pamėginomė sudėti pagrindinius dalykus į vieną tekstą – trumpai, bet iš esmės apie levretukes nuo Kopos Namų.

Levretė – mažiausias kurtų šeimos atstovas, bet nuo to ne mažiau kurtiškas! Nedidukės, elegantiškos, kompaktiškos, trumpučio plauko ir charizmatiško temperamento levretės pirmiausia yra šuo kompanionas, tačiau iki šiol nėra vieningos nuomonės, kuriuo tikslu veislė buvo išveista – greičiui ir medžioklei, ar vis dėlto būti dailiu ir ištikimu namų draugu. Todėl levretės puikiai prisitaiko tiek prie aktyviai gyvenančio šeimininko, tiek prie namisėdos ar vyresnio amžiaus senjoro.

fullsizeoutput_3420

Šie mažyčiai kurtukai pasižymi ne tik įsimintinų formų ilgakoju, gilios krūtinės siluetu, bet ir išskirtiniu charakteriu: tai be galo švelnūs, prieraišūs, atsargūs ir gyvai į aplinką reaguojantys šunys. Savo emocijas – susijaudinimą, nerimą, aistrą, jos neretai išreiškia charakteringu virpėjimu, kuris toli gražu nereiškia, kad šuneliui šalta! Aristokratiškos ir elegantiškos, išdykusios ir išradingos (kai reikia pasiekti gardų kąsnelį ant aukštos lentynos), mylinčios ir reikalaujančios dėmesio (net jei prireiks užšokti šeimininkui ant pečių), draugiškos, lieknos ir trapios – tai viskas apie mažas, bet be galo ryškias levretes.

 

ISTORIJA ir PRIEŠISTORĖ

Picture2

Tai senovinė, primityvia vadinama veislė, prie kurios žmogus mažai kišo nagus. Kaip ir apie daugelį senovinių veislių, tikslių duomenų apie levretes nėra. Taip, mumifikuotų nedidelių kurtukų randama senoviniuose kapuose, jų atvaizdų esama tūkstantmečius skaičiuojančiuose meno kūriniuose, todėl apytikriai paprastai sakoma, kad į levretes panašūs šunys po Žemę bėginėjo jau prieš porą tūkstančių metų ir veislė kilo iš teritorijų, kur dabar turime įsikūrusias Graikiją ir Turkiją.

Picture1

Tai kodėl tuomet veislės pavadinimas yra italų kurtai? Nes viduramžiais veislė stipriai išpopuliarėjo pietų Europos šalyse, o šešioliktame amžiuje, didingoje Renesanso epochoje, italų aristokratija tiesiog įsimylėjo levretes – iš šio laikotarpio turime ne vieną meno kūrinį, vaizduojantį ponias ir ponus su nedidukais kurtais.

Picture5

Per kitus šimtmečius levretės sėkmingai užkariavo ir kitų Europos šalių dvarų simpatijas, o 17 amžiuje įsitvirtino Didžiojoje Britanijoje, kur dėl „mylimiausios mažos veislės“ titulo kovojo su mopsais, nedidukais terjerais. Tai buvo „turtingųjų ir madingųjų“ šuo, patogiai įsitaisęs Viktorijos amžiaus moterų rankose ar snūduriuojantis prie solidaus džentelmeno kojų.

1886-siais pirmąją levretę įregistruoja ir Amerikos kinologų klubas, kuriam teko nemažas vaidmuo atkuriant per negailestingus pasaulinius karus Europoje gerokai suprastėjusią levrečių veislės padėtį. 1954 metais buvo įkurtas stiprus Amerikos levrečių klubas, o dar po devynerių metų levretė pirmą kartą istorijoje laimėjo „Best in Show“ – geriausio parodos šuns – titulą.

Lietuvos kinologų draugija pirmąją levretę įregistravo tik 1993 metais. Kaip rodo turimi duomenys, tai buvo veisėjos V. Bulatovos išveista Isabella spalvos kalytė Biči Nikoletta (gimusi 1991 05 01), priklausiusi V. Epelbaum.

Lietuvoje išveista levretė pirmą kartą BIS laimėjo 2017 metais, ir tai padarė dukart per vieną savaitgalį: tai trejų metų amžiaus multi čempionė Flamant Rose Kopos Namai, kurioje sėkmingai susipynė lietuviškos, skandinaviškos ir itališkos levrečių veislės linijos (veisėja Živilė Bilotaitė-Jokubauskienė, savininkė Inga Baranauskienė).

fullsizeoutput_37ea

 

LEVRETĖS ŠIANDIEN

Taigi, kokios jos, šiandieninės levretės?

fullsizeoutput_3749

Nedidelis levretės ūgis – standartas numato, kad tiek kalės, tiek patinai gali būti 32-38 cm aukščio ties ketera – atsirado selektyvinės atrankos būdu, levretės svoris – iki 5 kg, tobulas jos siluetas turėtų tilpti į įsivaizduojamą kvadratą.

Štai kelios proporcijos, kuriomis turėtų pasižymėti gero sudėjimo levretė: galvos ilgis gali siekti iki 40 proc. šuns aukščio ties ketera, kūno ilgis lygus ar labai nedaug trumpesnis už aukštį ties ketera, raumeningo kaklo ilgis lygus galvos ilgiui (daugiau apie standartą ir proporcijas galite paskaityti čia).

Tai lėtai bręstanti ir ilgaamžė veislė: jei įprastai kitų veislių kalės surujoja jau nuo 6 mėnesių, tai levretei nėra nieko nuostabaus pirmosios rujos sulaukti net ir 16 ar 24 mėnesių. Užtai gyvena šios mažos sportininkės iki 14-15 metų, išlikdamos žaismingos visą gyvenimą. (Pasakojama legenda apie vieną levretę, Latvijoje nugyvenusią 22 metus – aplinkiniai esą juokaudavo, kad šuo tiesiog pamiršo numirti.)

10322771_722875734417677_1658798657625928517_n

Šios sprinterės nedidelius atstumus gali nuskrieti net 40 km/h greičiu. Dėl trumpučio kailio, beveik nuogos papilvės, plonytės odos ir menko riebalinio sluoksnio levrečiukės yra baisios šilumos mėgėjos, tačiau tai nereiškia, kad žiemos šalčiai joms nepakeliami – nors nuo nulio laipsnių ir žemyn jas rekomenduojama aprengti, tačiau tai netrukdo levretėms būti labai populiaria veisle tokiose šalyse kaip Norvegija ar Suomija.

 

VEISLĖS MINUSAI

Ar žinote, kaip atsakingai rinktis šunį savo namams? Pradėkite sau tinkamos veislės ieškoti ne nuo jų pliusų, o nuo minusų. Taip, kiekviena veislė turi savų minusų, ir jums reikia apsispręsti, ar tie minusai – priimtini ir ar galite su jais susitaikyti. Jei ne – galbūt verta pasiieškoti kitos veislės.

Foto: Ramūnas Danisevičius

Foto: Ramūnas Danisevičius

  • Levretė labai prisiriša prie šeimininko ir – kaip dauguma šunų – nekenčia vienatvės. Todėl jei per dienas nebūnate namie, o darbe užtrunkate po 12 valandų, levretė Jums absoliučiai netinka (ir apskritai verta pagalvoti, kam Jums tas šuo?).
  • Paprastai levretės yra tylūs, mažai lojantys šunys. Kita vertus, neteisingas auklėjimas net ir tykią levretę gali paversti nervinga lojike!
  • Nors jos puikiai sutaria su vaikais, tačiau kombinacija “labai mažas vaikas+maža levretė” gali būti pavojinga pačiam gyvūnui – iki pusantrų metų levrečiukėms dažniau pasitaiko kaulų lūžiai (kojų, uodegų), todėl šunelį verta pasaugoti.
  • Kadangi levretės lėtai bręsta ir nekenčia šalčio, šeimininkams tenka apsišarvuoti kantrybe ir pasitelkti išradingumą jas mokant tualeto reikalus atlikti lauke. Visgi nereikėtų pamiršti, kad tai toks pats šuo, kaip ir bet kuris kitas – todėl mokantis neteršti namų galioja tie patys principai ir metodai. (Apie juos prirašyta daugybė straipsnių ir diskusijų – daug informacijos galite rasti čia.)

 

KĄ DAR TURITE ŽINOTI APIE LEVRETES?

Ar tikrai levretes būtina laikyti ne po vieną?

img_6674

Toli gražu – viena levretė mėgausis visu jai tenkančiu dėmesiu, kuriuo nereiks dalintis su niekuo kitu. Bet bėda kita: levretė – tarsi užkrečiama liga, įsigijęs vieną, užsinori antros, turėdamas dvi, pasvajoji apie trečią ir t. t.

 

Kodėl internete pilna baltai margų levrečių nuotraukų, bet Lietuvos parodose tokių nematau?

2016 June Freehold, NJ c C_medium.

Pagal europinius standartus levretės gali būti juodos, pilkos ir vadinamos Isabella spalvos – o tai visi rusvi atspalviai, nuo šokoladinio iki paties šviesiausio – kreminio. Europietiškosios levretės pagal čia galiojantį standartą negali turėti daug baltos spalvos – leidžiamos tik žymės ant krūtinės ir kojų, nepereinančios į „šaliką“ ar „kojinę“.

O štai pagal Amerikoje, Australijoje ir kitose ne FCI šalyse galiojančius standartus baltos spalvos levretės kailyje gali būti kiek nori, todėl ten pamatyti karviškai margą levretę – labai įprasta.

 

Ar levretės iš tiesų nesišeria?

asha marupe

Čia norėčiau pasakyti vieną žemišką tiesą: VISI ŠUNYS ŠERIASI. Netgi pusplikiai kinų kuoduotieji. Netgi levretės. Netgi Jūs, skaitytojau, taip pat šeriatės. Todėl neturėkite iliuzijų, kad įsileidę į namus gyvūną, nerasite grindų pakraščiuose smulkučių, beveik nematomų, bet vis dėlto – levretės plaukų.

 

Kaip levretės sutaria su kitais gyvūnais ir žmonėmis?

Picture7

Levretės, kaip ir žmonės, temperamentą paveldi – todėl vienas gyvūnas iš prigimties gali būti baikštesnis ar net linkęs į isteriją ir agresiją, o kitas – būti aktyviai bendraujantis, viskuo besidomintis ir drąsus. Tačiau nemažos įtakos turi ir šeimininko požiūris bei įdėtas darbas: kuo labiau socializuosite savo levretę, vedžiositės ją po žmonių gausiai lankomas vietas, leisite visiems šunelį liesti, glostyti ir bendrauti, tuo stabilesnis ir socialesnis bus jūsų šuo.

Levretės puikiai bendrauja su kitų veislių šunimis ir kitais namų gyvūnais – katėmis, triušiais ar net jūrų kiaulytėmis. Gan neretas atvejis, kai levrečių veislyne kartu yra veisiamos ir katės – dažniausiai Kornvalio reksai arba plikieji sfinksai.

 

LEVRETĖS PRIEŽIŪRA

Picture6

Kadangi levretės – gan primityvi veislė, tai ir ligos šią veislę vargina retai. Dažniausiai pasitaiko – kojų, uodegos lūžiai, alerginės reakcijos. Kiek rečiau: įgimtos akių problemos, kelio girnelės išnirimas.

Kailio priežiūra – pati paprasčiausia, „nubraukiant dulkes“, belieka tik nuolat karpyti nagus ir – BŪTINAI – valyti dantis, kad ant jų nesikauptų apnašos, nesiformuotų dantenų uždegimas, galintis pasibaigti dantų išbyrėjimu.

KĄ GALIMA VEIKTI SU LEVRETE?

Levretės – jautrios ir švelnios, tačiau posakis „mažas šuo – didelė asmenybė“ joms net labai tinka. Todėl tai, ką veiksite su savo levrete, subjektyvu ir priklauso nuo jūsų pomėgių, bet vis dėlto.

Picture8

 

Parodų žvaigždės. Nors levretei nėra paprasta išsiskirti X kurtų grupėje, nes net artimiausias jos dydžiui kurtas – vipetas – yra net du kartus didesnis, jau nekalbant apie kitus gigantiškuosius „brolius“, pradedant ilgakailiais afganų kurtais, ir baigiant aukščiausiu pasaulio šunimi tituluojamu airių vilkogaudžiu. Tačiau gerai sudėtas, puikiai judantis, charizmą spinduliuojantis italų kurtukas vis dažniau suspindi ant BIG-1 ar net BIS pakylos, dovanodamas milžinišką malonumą savo šeimininkui, vedliui na ir, žinoma, visiems veislės mylėtojams.

 

Picture9

Levretės – visai neblogos Agility meistrės, nes yra mažos ir greitos, tiesa, prireiks neeilinio talento, kad jas įtikintumėte būtinybe skraidyti per kliūtis ir landžioti pro maišus.

18118624_1352055038163015_1168585835792549450_n

Jos – ir azartiškos jauko persekiojimo (Lure coursing) bėgikės – ne viename kursingo bėgime būtent levretės sugebėjo nesiblaškydamos vytis net ir įmantriai pėdas mėtantį „zuikį“ ir tapti lauko nugalėtojomis.

 

 

Publikuota: 2017.09.17