Man atrodo, kad sudalyvauti Pasaulinėje parodoje yra kiekvieno veisėjo garbės reikalas. Tiesa, tam reikia dviejų sąlygų:
- turėti tokio lygio parodai tinkamą šunį;
- turėti tokiai kelionei lėšų, kurios būna nemenkos net ir nesidanginant į kitą pasaulio kraštą (kaip kad pvz. 2017 metais, kai Pasaulinė paroda bus organizuojama Ekvadore).
Kadangi Šeilą – mūsų Flamant Rose Kopos Namai – neabejotinai laikau viena geriausių levrečių Lietuvoje, neliko abejonių, kad būtent ji turėtų šiemet atstovauti lietuviškas levretes ne tik Pasaulinėje, bet ir ne mažiau prestižinėje Italijos specializuotoje levrečių parodoje. Juolab kad kitos Pasaulinės parodos nusimato labai negreitai: kitąmet ji vyks Maskvoje, į kurią Kopos Namai nevažiuos iš principo, dar kitais metais – egzotiškasis Ekvadoras, iki kurio skraidinti šunis būtų klaikiai varginanti beprotybė. Na ir liks tik 2018-tųjų paroda Nyderlanduose – tačiau, kaip sakoma, iki jų dar reikia dagyventi.
Štai taip atsidūrėme Milane: du skrydžiai su persėdimais (nes visi tiesioginiai skrydžiai su Pet Place’s galimybe jau buvo užbukinti pusmetis iki parodos), daugybė italų dėmesio gatvėse, karštis, visai pusėtinas viešojo transporto tinklas (nors buvo čia aiškinančių, kokie brangūs Italijoje taksi ir koks prastas visuomeninis transportas – tai galiu pasakyti kaip vienas toks nepraustaburnis populiariausias Lietuvos blogeris: jeigu jums tai brangu, tai siūlau tiesiog daugiau uždirbti ir mažiau skųstis).
Paroda, sutapusi su EXPO pasauline paroda, buvo tarsi jos šuniškas pratęsimas. Organizuota puikiai ir sklandžiai, miliniškose erdvėse, kur puikiausiai išsiteko net 100 erdvių ringų – tokių, kad net kai išbėgome su pačia skaitlingiausia jaunimo kalių grupe, kurioje buvo beveik 30 šunų, vietos puikiausiai užteko visiems.
O nuostabiausias momentas buvo tuomet, kai susitikome savo mažylio Amerigo Del Barone Rampante – Enzo – veisėją Dorellą: pasijutome tarsi didelės itališkos šeimos nariai, kurie su mumis dalijosi viskuo – nuo vertingų patarimų, iki nugalėtojų šampano (nes būtent Dorellos komandos šuo, Lady Godiva, ne tik laimėjo pasaulinėje parodoje BOB, bet ir BIG-1 bei BIS-3).
Ir dar tas keistas jausmas, kai per vieną dieną pamatai bent pusšimtį žmonių, su kuriais kasdien bendrauji “Facebook”, kurių nuotraukas seki, postus laikini, su kuriais veliesi į diskusijas ir kuriuos sveikini su pergalėmis. Kuriuos tarsi ir puikiai pažįsti, bet iš tiesų susitinki pirmą kartą. Nereikia ir sakyti, kokios vertės yra tokie kontaktai veisėjų pasaulyje, kur reputacija, asmeninės savybės, absoliučiai subjektyvios emocijos ir povandeninės srovės lemia kolektyvinį rezultatą – konkrečios veislės ateitį. Mažų mažiausiai – auksinės. Ir, grįžtant prie šio straipsnio pradžioje parašyto mano teiginio, tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl kiekvienas šunų veisėjas tiesiog privalo sudalyvauti pasaulinėje parodoje. Jei ne šiemet – tai po metų. Arba po dvejų. Arba po penkmečio.
Kokie mūsų komandos rezultatai? Įvairūs. Pirmą dieną Italijos specializuotoje parodoje Šeila buvo įvertinta Puikiai 2, gerokai aplenkusi jau mano minėta, kitą dieną triumfavusią Lady Godiva. O mažylis Enzo buvo geriausias parodos šuniukas. Antrąją dieną viskas vertėsi kardinaliai – tie šunys, kurie dieną prieš tai laimėjo savo klases ir net BOB, švedės teisėjos (dabar jau ilgus metus gyvenančios Italijoje) liko absoliučiai nepastebėti – kaip ir mūsų Šeila. Tik Enzo ir vėl gan sėkmingai pasirodė savo mažylių klasėje ir tapo Exc.3.
Gaila, kad Italijos parodose teisėjai nerašo aprašymų – taigi ir išsiaiškinti, ką įžvelgė gero ir blogo tavo šunyje, neturi galimybės – nebent po parodos prieitum ir paklaustum, bet come on, kiek šansų, kad teisėjas prisimins tą vieną iš beveik 150 levrečių, kurios visą dieną bėgo prieš jos akis?
Štai taip, kupini dviprasmiškų jausmų, užbaigėme didžiausią metų šou. Kas toliau? Daugybė parodų, kurios dar laukia šiemet – nuo Ukmergės, Specializuotos Kurtų klubo parodos, iki trijų dienų parodų maratono Druskininkuose. Būsite ten? Užsukite mūsų palaikyti 😉