Trys mėnesiai – tiek savo išsvajotos levretės laukė Senso (SENSUELL) šeima. Pusė metų – tiek nuo pažinties parodoje iki kelionės į naujuosius namus truko Stokholmo (STOCKHOLM) šeimininkų laukimas. Beveik metai – tiek praėjo nuo pirmosios užklausos, kurią gavome iš Karros (SNIKOS) šeimininkų.
Kai manęs klausia, ar negaila atiduoti išsūpuotų, nuo pirmos gimimo akimirkos pamiltų šunyčių, aš prisimenu tuos žmones, jų tvirtą apsisprendimą, jų veidus, kai pamatė savo būsimą šeimos narį – ir galiu ramiai atsakyti: ne, negaila. Ir kai nuvežusi SVEIO į Rygą, kitą dieną gavau žinutę, pasibaigusią žodžiais „Ačiū Jums už šį stebuklingą šuniuką“, šypsojausi ir galvojau: „Po velnių, juk tai – ir yra gražiausios veisėjo akimirkos. Ne ringas, ne taurės ir ne rozetėmis nuklotos sienos“.
Linkiu sėkmės visiems keturiems Kopos vaikams: tai nuotraukos, kurias atsiuntė jų šeimininkai iš naujųjų namų. Tikime, kad ne paskutinės. Nes mūsų veisti šuniukai net ir iškeliavę į naujas šeimas, vis tiek lieka truputį mūsų visam gyvenimui.