Ne ne, man vis dar sunku tuo patikėti. Ta pilka, nerami, nuolat idėjų kupina, su savo nuomone ir spinduliuojančia charizma – šita pelė, nuolat vizginanti uodegą… Negi jai jau tikrai dešimt?!
Žiūrėjau į ją šiandien, besivoliojančią ant šiltų grindų, pirmos tikros pavasario saulės spinduliuose, ir galvojau: argi galėčiau žodžiais išreikšti, kiek daug visko šitas gyvūnas atnešė į mano pasaulį? Nežinau kitos levretės, taip stipriai nusipelnančios “veislės ambasadoriaus” vardo. Ir kai ją bičiuliai vadina “levrečių levrete” – aš suprantu, už ką. Mano draugutė, besimėgaujanti senjoros gyvenimu ir privilegijomis, guvi ir vis dar spindinti jauno šuns energija. Atrodanti ne prasčiau už keliamečius savo veislės atstovus.
Linkiu savo soulmate’i dar ilgų šuniškos laimės metų. Nes ji nuostabi.
O jei kalbėtume ne tik apie mane, bet ir apie veislę? Man atrodo, ir čia jos indėlis nenuginčijamas: karta po kartos rikiuojasi dailūs Kopos palikuonys.
Koliaže – keturios kartos: Kopa – jos duktė Aša – jos duktė Šeila – jos duktė Mandola.
Man atrodo, mudviem su Kopa visai yra kuo didžiuotis 🙂