Dar tik lapkričio pabaiga, o Kopos Namuose jau vyksta maži Kalėdiniai stebuklai: vakar veterinaras patvirtino mūsų numylėtos Kopos nėštumą ir parodė šešėliuotame echoskopo ekrane mažas gyvybes. Kiek jų gims – žino tik Tas, aukštai virš mūsų, bet mums ši vada – mažas, viltingas stebuklas.
Kai po gąsdinančiai netikėtų Kopos progesterono tyrimų pirmą valandą nakties atsidūrėme tolimame mieste, vilties praktiškai nebuvo: pamanėme, na, ką, bent jau būsime padarę viską, ką galėjome. Atsidžiaugėme gražuoliu Bosco, atsiglebėsčiavome su jo nuostabiaisiais šeimininkais-mūsų bičiuliais ir tiesiog parvažiavome namo, nieko pernelyg nesitikėdami.
Ir net kai Kopa tarsi pagal vadovėlį trečią savaitę po kergimo atsisakė ėdalo – vis dar nedrįsome džiūgauti.
Ir štai, veterinaro Vytauto kabinetas. Jo asistentės keistai į mane žvilgčioja: na, negi ji tikrai tikisi, kad šitame liesame kūnelyje gali būti daugiau kaip mėnesio nėštumas??? Tačiau užteko įgudusiems pirštams pamaigyti pilvelį ir Vytauto veide atsirado šypsena:
– Yra! Nori pačiupinėti?
– Oi ne, nenoriu, atsargiai, nesuspausk jų!
O jis juokiasi ir jau tepa echoskopinį želė ir rodo man:
– Va, žiūrėk, vienas kleckas, va, kitas, va, matau dar vieną.
O aš vis dar negaliu atsitokėti ir noriu išbučiuoti juos visus – nuo nuščiuvusių asistenčių, iki Vytauto ir, aišku, sutrikusios, ant nugaros vis dar prispaustos Kopos.
Tai tik dar viena veisėjo diena. Dar vienas mažytis stebuklas, kai jo visai nesitiki.
Ir dar: preliminari gimdymo data – Kūčios arba Kalėdos. Gražiausia dovana, apie kokią galėjome svajoti.