LEVREČIŲ VEISLYNAS KOPOS NAMAI

Gimęs iš susižavėjimo levrečių elegancija, pozityvu ir charizmatišku charakteriu

Uncategorized ➜ Levretės ir WC: žodis šuniukų šeimininkams

Pakalbėkime apie mitus. Konkrečiau – apie levrečių veislę gaubiančius mitus. Paneiginėti jų per ilgus veislėje praleistus metus yra tekę visokių, pačių originaliausių (pavyzdžiui, kad levretės NEGALI gyventi po vieną, būtina jas pirkti dvi, arba kad levretės gali miegoti TIK lovoje – matote, veislė tokia, kitur negalima – ir t. t., ir pan.). Bet jau ko tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad kai kurių mitų skleidėja esu tapusi… aš pati.

 

Kokį milijoną kartų esu kartojusi ir tikriausiai dar trilijoną kartų pakartosiu savo šeimos narį, parodų draugą ar keturkojį sielos bičiulį besirenkantiems žmonėms, kad veislę reikėtų pradėti rinktis nuo minusų (apie tai kažkada jau esu rašiusi ČIA). Tai reiškia: išsianalizuokite pagrindinius kiekvienos jus dominančios veislės minusus ir nuspręskite, kurie iš jų mažiausiai trukdys jums gyventi, kels mažiau streso, diskomforto, etc.

Tai pagal tą pačią logiką, nuosekliai ir sąžiningai pirmiausia visiems paminiu du pagrindinius levretės minusus: kojų lūžiai ir ilgas tualeto reikalų mokymasis. Apie pastarąjį prigąsdinu kaip reikiant: supasakoju visas man žinomas sudėtingo ir ilgo myžimo namuose istorijas, paminiu tuos berazumius, kurie nusipirkę šuniuką „laukia, kol jis šitą reikalą išaugs“, o tada neapsikentę išpravodina šunį – atiduodami bele kam, kas tik ima.

 

Permąstyti šitą savo nuolat kartojamą litaniją mane privertė vienas keistas šio pavasario fenomenas. Kai lapkričio pabaigoje gimę V vados levretukai, į savo naujus namus iškeliavę sausio-vasario mėnesiais, tebūdami vos 4-5 mėnesių, jau nei vienas nebeteršė namų. Taip, visi keturi mažyliai sėkmingai tuštinosi ir šlapinosi tik lauke, o jų šeimininkai alpėjo iš laimės, kokie protingi ir sumanūs levretukai jiems teko.

Aišku, kad sumanūs – visi jie tokie. Betgi šito spartaus WC taisyklių perpratimo priežastis buvo visai kita. Ir net labai primityvi: tiesiog paskelbus karantiną, visi šeimininkai… liko namie ir galėjo nuosekliai, ščirai ir atkakliai dirbti su savo šuniukais. Štai ir visa paslaptis: nepalikite savo levretės 8 valandas vienos namuose, išveskite bent kas dvi-tris valandas į lauką, ir myžimai baigsis.

 

Na ok, pagalvojau, įdomus atvejis. Ir tada nusprendžiau pasiklausti visų kitų mano aplinkos levretistų: o ką jie mano apie levretes-myžimą-WC reikalus, ir kiek jiems tai buvo problema. O gal nebuvo?

Taip gimė apklausa, kurios rezultatais dalinuosi šiame tekste – ir jie, mano didelei nuostabai, nušvietė šią temą visai kitoje šviesoje.

 

Taigi.

– Iš viso į klausimus atsakė 31 levretę auginantis žmogus: ačiū jums visiems, skyrusiems savo laiką!

– Kai kurie jų turi po kelis šunis, keletas augina ne iš Kopos Namų įsigytas levretes.

– Vyriausiai respondento auginamai levretei – 9 metai, jauniausiai – 5 mėnesiai. Maždaug pusė – jauni šunys (mažiau nei dveji metai) ir pusė (14 atsakiusiųjų) – vyresni kaip dveji metai.

– 6 proc. respondentų save apibūdino kaip patyrusius šunų augintojus, trečdaliui tai buvo pirmasis gyvenimo šuo, o 60 proc. kukliai pasirinko variantą „turėjau šunį, bet nelaikau savęs patyrusiu augintoju“.

– Du trečdaliai atsakiusiųjų patvirtino, kad prieš įsigydami levretę jau žinoję, kad šiems šuniukams, kaip ir visoms mažoms veislėms, būdingas ilgas tualeto reikalų mokymasis (suprask – jau buvo mano kaip reikiant prigąsdinti).

– didžioji dauguma apklausoje dalyvavusių levrečių šeimininkų savo šunelius vienus namuose palieka ilgai – tarp 5-9 val. per dieną. 20 proc. savo šunelio nepalieka ilgiau kaip 2 valandoms, dar trečdalis su ilgakoju išsiskiria 2-5 valandoms per dieną.

– Vos vienas žmogus atsakė, kad savo šuniuką per dieną vedžioja du ir mažiau kartų. Didžioji dauguma levretukus veda tris kartus ir dažniau, trečdalis – 2-3 kartus per dieną, o penktadalis (23 proc.) eina į lauką neribotai – kada panorėję. Tai aš ir sakau: laimingos tos mūsų levretės!

– Dresūros pamokas lankė du trečdaliai apklausoje dalyvavusių levrečių – pagarbūs plojimai jų pasišventusiems šeimininkams!

 

 

Ir štai nepagražinta balučių statistika – iš pirmų lūpų

  • Dažniausiai užtrunka nuo pusmečio iki metų, kol levretė nei karto per parą nebepridaro namuose (42 proc.), kas penktas šuniukas šį milestone’ą peržengia dar anksčiau – 2-6 mėnesių amžiaus. Buvo ir tokių (19 proc.), kurie iki šio žygdarbio priaugo tik sulaukę metų-dvejų, o dar 16 proc. apklaustųjų skėstelėjo rankomis, kad jų levretė iki šiol daro namuose kiekvieną dieną (na, sudėjus tuos apklausiamuosius, kurie apklausos metu dar turėjo tik 5-12 mėn. levretę, panašus procentas ir gaunasi – tai nenusiminkit, bičiuliai, it will come!)

 

  • Įdomu buvo pažiūrėti, kaip patys šeimininkai vertina savo šunelį balučių klausimu, ir šie atsakymai mane, kaip veisėją, labai nuramino: tik 13 proc. respondentų prisipažino, kad jų sysiotojas su šiuo iššūkiu dorojasi prasčiau, nei jie tikėjosi. Užtai kas penktas (23 proc.) tvirtino, kad jų levretūnas išmoko reikalus atlikti lauke daug šauniau, nei tikėjosi šeimininkas, o didžiajai daugumai (64 proc.) viskas vyko taip, kaip jie ir įsivaizdavo prieš parsinešdami šuniuką į savo namus.

Paprašius patikslinti, kokia situacija namuose šiandien, du trečdaliai apklaustųjų patvirtino, kad jų šuniukas arba visiškai nebedaro namuose, arba kartais padaro, bet tai šeimininkui visiškai DZIN. 13 proc. sakėsi šiuo metu intensyviai dirbantys šiuo klausimu (tai čia turbūt tie, gyvenantys su jaunikliais), dar 9 proc. niurzgėjo, kad kartais jų levretė padaro namuose – ir juos tai nervina. Na, tai raitokitės rankoves, pasitelkite kūrybingumą, kitų augintojų patirtis – ir pirmyn keisti situacijos!

 

  • Įdomu buvo paanalizuoti ir patį procesą: paklausti, kur kreipėsi pagalbos augindami levretę bei mokydami ją atlikti WC reikalus, ir kaip vertina gautą pagalbą, levrečių augintojai nurodė, kad veiksmingiausia buvo veisėjo pagalba, mažiausiai naudos davė šunų augintojų forumai. Maža dalis jų kreipėsi pagalbos į dresuotojus, o štai pasitelktą savo pačių išradingumą tauta įvertino fifty-fifty: pusei jų „labai padėjo“, kitai pusei – „tik šiek tiek“. Tai aš net nežinau, ką ir pasakyti, visgi išvada peršasi pati: jei neturite po ranka gero veisėjo, tai iš anksto užsipirkite kūrybingumą ugdančių knygų – vis geriau nei nieko 😀

 

Na, o toliau jau buvo: IN MY FACE!

Kai paklausiau šeimininkų, ar jie sutinka, kad levretės yra sunkiai WC reikalų besimokanti veislė, 75 proc. atsakė griežtą NE, arba mandagų „ne daugiau, nei bet kuri kita maža veislė“. Va taip va. O kai dar patikslinau: tai kurį iš šių apibūdinimų laikytumėte labiausiai būdingu levrečių veislei – iš populiariausio ketvirtuko „ilgas WC reikalų mokymasis“ surinko MAŽIAUSIAI (tik 16 proc.) balsų ir nusileido tokiems levretiniams dalykams kaip kojų lūžiai (19 proc.), jautrumas (26 proc.) ir absoliutus favoritas – apie kurį dabar privalomąja tvarka pasakoju visiems, besidomintiems levrečių veisle naujokams – MAISTO VOGIMAS – šitą kaip top top top levrečių skilsą pažymėjo beveik 40 proc. respondentų.

Tai štai jums ir realus levretės anti-paveikslas: baisiai apsivogusi drama-queen, kartais lūžtančiom kojom ir retkarčiais myžtelėjanti ne vietoje. Na, yra, kaip yra, mylim jas ir tokias!

 

Aš dar paprašiau šeimininkų įrašyti, kas geriausiai suveikė mokant savo levretę neteršti namų –

keliais atsakymais pasidalinsiu, tegul bus įkvėpimas visiems tiems, kurie šiandien skaito šitą staipsnį ir akies kampučiu jau mato savo levretės paliktą balą. Nesinervinkite, o verčiau eikite dirbti su savo šuniuku. Ai, ir dar knygų apie kūrybiškumą galite pasiskaityti – nepakenks 😀

 

! Kai tik šuo atsikelia iš miego, iš karto eiti į lauką. Kai lauke padaro, labai girti ir apdovanoti maistu, o kai namie padaro – nereaguoti.

 

! Kol buvo mažas – dažnas išvedimas į lauką.

 

! Laikraščiai ir po truputį mažinti jų skaičių. Jokių kilimų.

 

! Baisūs pagyrimai, kai padaro tiek ant palutės ,tiek lauke. Pudelis ilgiau ant palutės mokėsi nei levretės. Levretės tvarkingesnės.O jorkas visiškai užsispyręs buvo.

 

Dažnas berniuko nešimas į lauką, palučių tiesimas. Nuo 8 mėnesių nebeatlikinėjo reikalų namie.

 

! Giriu, kai tualeto reikalus atlieka lauke. Nepatenkintu balsu klausiu „kas čia padarė?”, kai pridirba namuose. Jei artėju prie balos, mergina susigūžusi sprunka į būdą, man net nespėjus to klausimo paklausti. Viską, rupūžė, supranta…

 

! Stiprus iškrovimas ir narvas.

 

! Narvas.

 

! Persikraustymas. Nebeliko sysiojimo vietos.

 

! Levretės vedimas į lauką tuo pačiu laiku, visiškai nenukrypstant nuo grafiko. Savaitgalį galima paklaida rytiniam pasivaikščiojimui +2 valandos (jeigu darbo dieną ji vedama į lauką 6 ryto).

 

! Sistemingas vedžiojimas į lauką. Kelnaitės rujos metu.

 

! Stebėjimas, kur šuniukas labiausiai mėgsta padaryti balutę, tose vietose padedant palutę, pripratinimas daryti namuose tik ant palučių (pamačius, kad daro ne ant palutės barimu, bet ne per griežtu, bet kad būtų atkreiptas dėmesys), vėliau po vieną palaipsniui palučių mažinimas namuose, uždarant duris (jei įmanoma), iš kur palutė yra jau pašalinta arba kažkuo užstatant tą vietą, dar vėliau paliekant tik 1 palutę viename kambaryje ir vienoje vietoje. Galiausiai 9 mėn. palutė buvo visiškai pašalinta, vieną kartą pabandžius dar pasysioti vietoje, kur nėra palutės, šuo buvo stipriai subartas ir ties ta diena absoliučiai baigėsi šlapinimasis namuose. Manau, svarbiausia yra neskubinti reikalų ir labai palaipsniui mažinti palutes, nekelti streso ir staigių pokyčių.

 

 

Publikuota: 2020.11.15