Apsukę didžiąją dalį Europos, parvežę pirmąjį Šveicarijos čempioną į Lietuvą ir jau antrąją Pasaulio viltį – World Hope Winner’2023 (pirmoji pernai buvo Zarzuela Paryžiuje), kartu atlikome ir tikrą levrečių veislės ambasadorių piligriminę kelionę – aplankėme garsiojo italų didiko Emilio Cavallini vilą, kurioje buvo kuriama šiuolaikinių levrečių veislės istorija ir kur gyvenę bei palaidoti šunys yra praktiškai visų jūsų šiuo metu gyvenančių levrečių protėviai.
Apie 1920-1950 metus Emilio savo kvapą gniaužiančiame dvare ant įstabaus Italijos Madžiorės ežero kranto gyveno su visu pulku levrečių (ir ne tik), o jo veislynas su priedėliu Di Solcio tapo vienu garsiausių ir reikšmingiausių vardų kiekvienam levretes mylinčiam ir veislės istoriją išmanančiam žmogui.
Emilio veisė šiuos nepaprastus šunis, stengdamasis atsikratyti tuo laikotarpiu veislę gerokai nuniokojusios mažėjimo (ir net dvarfizmo) tendencijos, sugrąžindamas šiems šunims kompanionams tai, ką jie turėjo tūkstančius metų – medžiotojų savybes ir instinktus.
Atsidavimas veislei buvo toks didžiulis, kad Emilio didžiuliame savo vilos parke įrengė levrečių kapinaites – kur parko sienelėse palaidotos levretės, kiekvieną jų turi savo marmumo antkapėlį ne tik su vardu, spalva, mirties data, amžiumi, bet ir šiltu sakiniu nuo šeimininko, pavyzdžiui, kaip jis rašo apie 8 mėn palaidotą šuniuką, vardu Rodolfo: „gražių linijų, švelniausias, meiliausias, teikęs didelių vilčių”.
Argi ne tokiais pačiais paminklais norėtume apdovanoti kiekvieną savo levretuką?
Vila šiuo metu yra apleista, kaip ir teritorija aplink ją. Šiaip skaudėjo širdį matant, kad dalis antkapių jau nukritę ir pradingę, kad pati vila dar po vieno kito dešimtmečio greičiausiai jau iškeliaus į nesugrąžinamą praeitį. Bet pabūti šalia legendinio fontano, ant kurio Emilio fotografuodavosi su savo augintiniais, pajusti tą vietos dvasią ir nulenkti galvą didžiam žmogui ir jo giminei, buvo verta, net jei dėl to teko perlipti tvoras ir nepaisyti draudžiamųjų ženklų 🙂
Publikuota: 2023.08.30