Gegužės pabaiga išties buvo ypatinga kurtų – ir ne tik jų – augintojams: pirmą kartą Lietuvoje – pagaliau! – buvo suorganizuotos tikros, oficialios, FCI pripažįstamos ir realius įvertinimus šunims suteikiančios masalo medžioklės – lure coursingo – varžybos.
Nepasakosiu, kiek darbo ir užsispyrimo tai kainavo entuziastams, kaip reikėjo sukurti viską: taisykles, išsiugdyti teisėjus, asistentus, visą būrį pagalbininkų. Bet tai, kad visi norintys netilpo ir registracija tiek į kvalifikacinius bėgimus, tiek į lenktynes buvo nutraukiama anksčiau laiko (antraip tiesiog neužtektų šviesiojo paros meto visiems norintiems prabėgti), rodo, kad ši pramoga buvo labai laukiama ir reikalinga. Ir tikrai, kas gali būti maloniau už tą vaizdą, kai tavo naminis, atrodytų, romus augintinis staiga persijungia į absoliučiai neatpažįstamą režimą ir kaip pamišęs ima vytis „zuikį“ (o iš tiesų – viso labo šiugždančių plastikinių juostų kamuolį)?
Mūsų, Kopos Namų, augintinių santykis su tokiais „zuikiais“ gan savotiškas. Iki dvejų metų Kopa pabrėžtinai nesidomėjo kursingu – nesuprasdavo, ką ten veikti, paleista nuo finišo nubėgdavo lygiai du šuolius ir apsisukusi grįždavo atgal. Ir tik gerokai subrendusi netikėtai parodė tokį liepsnojantį azartą, kad pirmosiose lietuviškose varžybose gerokai aplenkė visas levretes (net patyrusius varžovus iš Lenkijos) ir pelnė pirmą vietą tarp savo veislės bėgikų ir ketvirtą – tarp visų tądien bėgusių šunų. O tai, mieli draugai, ne toks ir prastas įvertinimas, žinant, kad mažutės levretės bėgimas tikrai neatrodo taip efektyviai kaip, pavyzdžiui, didelio balto Ibicos šuns (jis, beje, ir užėmė pirmąją vietą tarp tos dienos visų bėgikų).
Kaip keisis Ašos instinktai, ar iš pasyvokos bėgikės ji virs tokia pat aistringa grobio persekiotoja kaip Kopa – kol kas sunku pasakyti. Bet laiko mes dar turime 🙂